Paklydę komunikacijoje (3). Interviu po botulino injekcijų

Viena kita netyčinė kalbos ar rašybos klaida taip neerzina, kaip pačių žmonių pastangos kraipyti kalbą, įmantriai rašyti ir kalbėti. Šioje rašinių serijoje aptariu visuomenėje paplitusias kalbos vartojimo madas, ydas ir jų atsiradimo priežastis.

Šį kartą apie tai, kaip netyčia tampama prastu kalbos influenceriu. 

Maždaug prieš dešimtmetį tą žodį keliskart pavartojo garsiausia Lietuvos Oksana. Tuo metu didžiausias jos pasiekimas buvo vedybos ir skyrybos su sportininku. Kiekviename interviu jautei pastangas atrodyti netuščiai. Kalbėdavo lėtai, pasverdama kiekvieną sakinį, tarsi galvoje darinėtų stalčiukus, ieškodama reikiamo žodžio, – kaip čia intelektualiau sužibėjus. 

Užteko jai viename interviu pavartoti žodį „kuomet“. Labai ne vietoje, bet, matyt, buvo kažkur tokį skaičiusi, pamanė, kad jis čia labai tinka ir protingai skambės, tad pakartojo dar porą sykių („...kuomet yra vaikai, kuomet yra kažkokios atsakomybės...“). 

Mano ausims iškart užkliuvo tas kasdienybėje šiaip jau nevartojamas „kuomet“. Snobai vartoja žodžius, kurių reikšmės nesupranta. Paskui supratau: dirbtinė išvaizda ir dirbtinė kalba juk eina kartu. Buvau tikra, kad laidos režisieriai neiškirpo tų sakinių tyčia, norėdami subtiliai pašiepti pašnekovės mėginimą pakalbėti „aukštesniu“ lygmeniu.

Vis dėlto blogas pavyzdys užkrečiamas. Tas „kuomet“ tautai padarė įspūdį, žodis pradėjo plisti. Laidų vedėjai, sporto komentatoriai, žurnalistai, politikai, universitetų (nelabai rimtų, bet vis tiek) dėstytojai, profesoriai, politologai, medicinos centrų vadovai ir soc. tinklų personažai, galbūt irgi neužtikrinti dėl savo intelekto, rimtais veidais pradėjo „kuometinti“ ir „kuometina“ iki šiol. Ar jie irgi po botulino procedūrų?

Žmonės galbūt neužfiksavo, kas ir kada šią madą pradėjo, bet sparčiai plintantis žodis skambėjo naujai ir neįprastai (išties neįprastai, nes netinkamai vartojamas), tad nemąstanti visuomenės dalis jį įtraukė į savo žodyną. Paprastas „kai“ staiga tapo primityvus, atgyvenęs, pernelyg prasčiokiškas, kad jį tartų svarbūs žmonės. O štai „kuomet“ rodo kalbėtojo apsiskaitymą, išlavintą žodyną; ilgėliau tariamas duoda laiko klausytojams suvokti, kad čia kalba be galo išprususi asmenybė. Asmuo, pabrėžtinai vartojantis „kuomet“ ir kitus žodžius, kurių reikšmės nesupranta, trokšta atrodyti intelektualus, nes, matyt, toks nesijaučia.

Žodis „kuomet“ iš esmės reiškia „kuriuo metu“. Netinka sakyti „Kuomet baigsime tyrimą, informuosime“, „Kuomet nėra visuomenės palaikymo“, „2019-aisiais, kuomet Vyriausybė...“, buitinėje kalboje itin dirbtinai skamba: „Šįryt, kuomet važiavau į darbą...“ Mintyse pakeiskite „kuomet“ į „kuriuo metu“ ir sukluskite: kokia nesąmonė.

Pamirškite tą „kuomet“. Manykite, kad jo jums niekada neprireiks. Jei nesate povai, kuriems privalu papildyti, išpūsti, išdidinti save ir savo kalbą, nesate snobai ir nesiekiate ko nors priblokšti, vartokite paprastą „kai“ ir niekada neprašausite. Kalbos grožis paprastume.

© redaguota.lt, 2026 06 04 (atnaujinta)
© Unsplash / Charl Durand

Paklydę komunikacijoje (2). Žvaigždė su mikrofonu

Viena kita netyčinė kalbos ar rašybos klaida taip neerzina, kaip pačių žmonių pastangos kraipyti kalbą, įmantriai rašyti ir kalbėti. Šioje rašinių serijoje aptariu visuomenėje paplitusias kalbos vartojimo madas, ydas ir jų atsiradimo priežastis.

Jei esate žurnalistas, dainininkas ar renginių vedėjas, žinote, kokį galios jausmą suteikia rankoje laikomas mikrofonas. Bet kokiame renginyje iriatės su savo „ginklu“ per minią, o jums iš paskos kaip ištikimas šuniukas seka TV operatorius. Jums net atrodo, kad esate svarbiausias asmuo renginyje, nes tas, kuris kalba į mikrofoną, sutraukia visų dėmesį, jo visi klauso ir pagarbiai prisibijo.

Gal todėl LRT korespondentė Kristina Karlonė ir jos kolegės jau daug metų tiesioginiame eteryje pašnekovus pristato: „Šalia manęs yra... (pašnekovo vardas, pavardė)“.

Išeina, kad svarbiausias asmuo yra pati žurnalistė, o pašnekovas – šalia pasistatytas priedas, kuriam didelė garbė atsakinėti į jos klausimus. Kuo aukštesnis pašnekovo statusas, tuo labiau rėžia ausį ir glumina korespondentės netaktas: „Šalia manęs(!) – ministras, prezidentas, garbus profesorius (vardas, pavardė)“. 

Niekas nedraudžia TV žurnalistei širdyje ar privačioje aplinkoje jaustis svarbia žvaigžde, kurios šviesoje nublanksta visi kiti veidai ir vardai, tačiau dirbdama tiesioginiame eteryje, kalbindama pašnekovus ji tėra kukli informacijos prašytoja ir perdavėja. Jos darbas – prieiti prie svarbesnio už save asmens ir klausti informacijos. Panašiai kaip turistai prieina ir atsistoja prie paminklo, nes nusifotografuoti nori jie, o ne paminklas. 

Labdaros koncerto (2025 04 21, LRT) vedėja Eglė Kernagytė scenoje skardžiu balsu pareiškia: „Šalia manęs!..“ Daro reikšmingą pauzę ir pristato kukliai šalia stovintį garsų šalies vaikų chirurgą. Atrodytų, smulkmena, bet norėdama pompastiškai pristatyti garbų asmenį, vedėja pirmiausia rodo į save, o scenos svečias automatiškai tampa antraplaniu veikėju ir nejučia susikuklina labiau, nei jam priklausytų. 

Kontrastas tarp renginio vedėjos ir pristatomo asmens kūno kalbos neturi būti toks didelis. Užsimiršusi vedėja neturėtų elgtis lyg vakaro diva, kuriai pabučiuoti ranką į sceną nuolankiai lipa šalies elitas, ir kuo drąsiau diva reiškiasi, tuo labiau elitas gūžiasi. Garsusis E. Kernagytės tėvas tikrai nebūtų sau leidęs tokio netakto. Jo teatrališkai atliekamas konferansjė vaidmuo buvo pagarbiai nuolankus, todėl jis veikiausiai būtų pasakęs: „Garbioji publika, leiskite jums pristatyti...“ Būtų pradėjęs nuo kitų, ne nuo savęs.

Norisi tikėti, kad šią bjaurią etiketo klaidą žurnalistai ir renginių vedėjai daro paprasčiausiai nesigilindami, kaip jų žodžiai skamba. Kita vertus, per kalbą pasąmonė išduoda nesukramtytas mūsų mintis, nenuovoką ir neišsiauklėjimą. 

Iš pagarbos pašnekovui, būtų taisyklinga sakyti: „Stoviu šalia (statusas, vardas, pavardė)“. Galima rinktis neutralesnius variantus: „Kalbamės su...“, „Situaciją pakomentuos...“, neakcentuojant, kuris asmuo yra svarbesnis. Tinka netiesiogiai įvardyti save kaip informacijos prašytoją, rinkėją: „Į klausimą paprašiau atsakyti...“ Renginio vedėjas galėtų kreiptis į publiką ir sakyti: „Plojimais pasitikime...“ (į sceną įžengiantį tokį ir tokį asmenį).

Jei kada nors jums teks pristatyti reportažo, laidos, renginio svečią ar pašnekovą, net jei tai vietinės reikšmės veikėjas ar vieno vakaro žvaigždutė, mintyse jį simboliškai kilstelėkite laipteliu aukščiau už save, o patys vienu laipteliu nusileiskite. Atminkite, kad net laikydami rankoje mikrofoną ir daug kartų rodomi per televizorių jūs nesate tikroji žvaigždė. Jūs – tik žvaigždę aptarnaujantis personalas. Likite antrame plane. 

© redaguota.lt, 2025 04 29 (atnaujinta)
© Unsplash / visuals  

Štai kam reikalingas kalbos redaktorius

Būna klaidų iš neatidumo – kai paspaudi ne tą klaviatūros mygtuką; būna iš nemokėjimo – kai manai, kad parašei taisyklingai, o iš tiesų ne; būna iš skubėjimo ir nepagarbos – kai publikuoji neperskaitęs, ką parašei, ir būna, kai iš didelio rašto išeini iš krašto, – tuo ypač pasižymi žiniasklaidos kanalų darbuotojai, sunkiai randantys tinkamus žodžius, nemokšiškai pritaikantys kažkur girdėtus posakius („nutraukė tylos sieną“, „barstosi kūnai“, „skulptūra plyti“, „rytais girdisi, kaip paukščiai klesti“ ir kt.). 

Ar patikėtumėte savo turto reikalus tvarkyti brokerei, rašančiai su pradinukui būdingomis klaidomis? Ar atiduotumėte vaiką į mokyklą, kur vyksta „Priįmimas“? Ar neprieštarautumėte, kad straipsnius jūsų vardu rašantis dirbtinis intelektas atkapstytų pasauliui dar nežinomą P. Čaikovskio baletą „Riešutininkas“? 

Dalinuosi antraščių, skelbimų ir reklamų kolekcija. Bus daugiau.

Penkinaksdešimt rinkinninys

Dadėjėja dsrželyje

Pavadinimas paslėptas

Specijalistai

Barstosi

1-Čekų kristalai

Ramstys_duris

Baletas „Riešutininkas“

1-LRT

Brokerės-Živilės_Navaitės-skelbimas

1-Priėmimas

įsigyjimo

Pakrikšijusi išdave

Vedina

© redaguota.lt, 2026 10 06 (atnaujinta)

Paklydę komunikacijoje (1). Kada rašyti „Jūs“ didžiąja?

Viena kita netyčinė kalbos ar rašybos klaida taip neerzina, kaip pačių žmonių pastangos kraipyti kalbą, įmantriai rašyti ir kalbėti. Šioje rašinių serijoje aptariu visuomenėje paplitusias kalbos vartojimo madas, ydas ir jų atsiradimo priežastis.

Labai gražu į asmenį kreiptis „jūs“ (raštu, žodžiu), bet dabar tapo įprasta kiekvienam iš eilės rašyti „Jūs“ didžiąja raide. Kasdien kas nors parašo: „siunčiu Jums“, „ačiū Jums“, „kaip Tau atrodo...“ Laiptinėje kabo komunalininkų skelbimas: „Pranešame, kad Jūsų namui...“ Net besipliekiantys interneto komentatoriai sugeba vieni į kitus maloniai kreiptis „Jūs“ (didžiąja), o „Rekvizituose“ supykęs įmonės vadovas nepatenkintam komentatoriui atsako: „Aš Jums neleisiu įžeidinėti mano darbuotojų ir Jų daromo darbo!“ 

Retas dabar drįsta rašyti „jūs“ mažąja. Bus palaikytas nemandagiu neišmanėliu su savo paprastu „jūs“. Kitas nežino, kaip reikia, mėgdžioja tuos, kurie rašo didžiąja, ir mano, kad tai teisinga, – juk niekada neprašausi pro šalį, rašydamas aukščiausia forma.

Rašytinę formą „Jūs“ (didžiąja raide) tinka vartoti, kai kreipiamės į asmenį, kuriam jaučiame išskirtinę pagarbą, arba kai to reikalauja etiketas ar diplomatinis protokolas (rašome prezidentui, karaliui, garbiam profesoriui, sveikiname jubiliatą ir panašiai). Visais kitais atvejais – daugiau ar mažiau pažįstamam asmeniui, verslo partneriui ar kolegai, su kuriuo konsultuojamės, deriname pirmą ar penkioliktą projektą, – tinka rašyti „jūs“ mažąja. Paprasta forma „jūs“ – tobulas mandagus viduriukas tarp familiaraus kreipinio „tu“ ir išskirtinio „Jūs“. 

Jūs, Jums, Jūsų, Tu, Tau, Tavo į kasdienį darbinį susirašinėjimą persimetė iš automatiškai rašančių telefonų ir socialinių tinklų, kur viskas šiek tiek padidinta, pagražinta ir kur gimsta keisčiausios bendravimo taisyklės. Parašęs „jūs“ (mažąja) atrodysi neraštingas akiplėša, o žinutės gale nepadėjęs krūvos šypsenėlių – nedraugiškas, piktas. Socialiniai tinklai išmokė aklai sekti, kopijuoti, atėmė gebėjimą kritiškai mąstyti, pasitikėti savo žiniomis ir protu. Kai kurie kalbos redaktoriai, vertėjai, rašytojai, mokytojai taip pat užsikrėtė šiuo virusu – užuot rodę teisingą pavyzdį, nesusimąstydami perėjo prie „Jūs“ ir širdelių. Vertinu tai kaip neprofesionalumą.

Dar labiau nėra prasmės rašyti „Jūs“ didelei auditorijai – darbuotojams, daugiabučio kaimynams, klasės vaikų tėvams, paskyros lankytojams, prenumeratoriams, pirkėjams, gerbėjams, nes tų asmenų dažniausiai nepažįstame. Vaizdo reklamoje, darbo skelbimuose irgi persistengiama, kai kreipiamasi į visus ir į nieką: „Puikus pasiūlymas Jums!“, „Tikimės, kad Jūs turite patirties...“, „Laukiame Tavęs mūsų kolektyve...“

Perteklinis mandagumas, akis badanti rašytinė pompastika („ir Jų daromo darbo“, „dėkoju Jums Visiems“) atskleidžia ir nesigaudymą, ir kitus įdomius dalykus. Klaidų pilno laiškelio apačioje automatiškai pridedamas „Pagarbiai...“ jau savaime rodo neatitikimą tarp asmens veiksmų ir žodžių, o aršių internetinių diskusijų įkarštyje pritrūkus argumentų numestas tariamai draugiškas „Sėkmės!“ skamba kaip oponento pasiuntimas. 

Laiškeliuose, žinutėse, paskyrose mandagumo žodelyčius pabrėžtinai gausiai mėgsta vartoti ir asmenys, geromis manieromis negarsėjantys. (Geriausiu atveju žmogus tikrai nežino.) Šaunieji verslininkai, pažangieji visuomenininkai dažnai mandagūs ir raštingi tik savo svetainėse ir paskyrose. Per gyvą pokalbį prasideda tujinimas, gatvės žargonas ir bandymas nusitempti pašnekovą žemyn į savo tikrąjį lygmenį.

Nuvalkiota, tikrąją paskirtį prarandanti kreipimosi forma „Jūs, Jums, Jūsų“ nerodo gero skonio ir nereiškia nuoširdžios pagarbos adresatui, kai vartojama netikslingai, nesaikingai, kaskart. Veikiau atrodo kaip mėginimas įsiteikti, pridengti elgesio spragas. Pseudoišmanymas, pseudoraštingumas. Kasdienė susirašinėjimo kalba turi būti mandagi, santūri ir skoninga. Be pataikavimo. Be papildomų grožio injekcijų. 

Ar dar turite kam rašyti „jūs“ ir „tu“? 

© redaguota.lt, 2025 11 11 (atnaujinta)
© Unsplash / Firmbee / Bryan Hanson

LRT ieško kalbos redaktoriaus: patyrusio, profesionalaus, pigaus 

Pandemijos laikotarpiu visuomeninio transliuotojo „Panorama“ rodė reportažą: leidykloms ir redakcijoms verkiant trūksta lietuvių kalbos redaktorių. Ne bet kokių, o gerų. Tai nykstanti profesija.

Šiandien internete (cvbankas.lt, 2023 05) jau ir pats visuomeninis transliuotojas savo portalui ieško kalbos redaktoriaus. Reikalavimai: universitetinis išsilavinimas, mažiausiai 2 metų darbo patirtis, išmanyti taisykles ir konsultuoti kolegas kalbos klausimais. Atlyginimas – maždaug 500 € į rankas.

LRT mano, kad toks kalbos redaktoriaus atlyginimas yra... padorus?

Tada kokį atlyginimą potencialus kandidatas, LRT nuomone, gauna šiuo metu, kad susidomėtų tokiu skelbimu ir viską metęs kandidatuotų į pareigas net už 500 € per mėnesį? 

Gerai finansuojamo, „didžiausio ir moderniausio“ šalies transliuotojo požiūris ir neišpasakytas dosnumas atima žadą. 

Ir ką reiškia 0,5 etato? Dirbti pusę dienos? Pataisyti pusę teksto? Skelbime nepaminėta. Ko gero, dirbti reikės visu pajėgumu, o žodžiai „pusė etato“ – tik gėdingam šykštumui pridengti.

Kitame skelbimų portale kabo panašus – Leidinių grupės – pasiūlymas su dugną pramušančiu 500–850 € atlyginimu, aišku, iki mokesčių. Bet žadami priedai už „pasiektus rezultatus“. Kas yra „rezultatai“ kalbos redaktoriaus darbe? Kuo jie matuojami? Nepriekaištingai sutvarkytas tekstas dar nėra rezultatas?  

Kai darbdaviai verkia, kad trūksta gerų redaktorių, norisi paklausti, kokių profesionalų jie tikisi pritraukti siūlydami entuziasto atlyginimą. Net indų plovėjas gauna daugiau. Jei kalbos redaktoriaus darbas atrodo toks niekinis, nevertas nė etato ir nesinori už jį mokėti oficialių mokesčių, kam darbdaviai iš viso jo ieško? Tegu taiso savo tekstus patys. 

(Papildyta po pusmečio, 2023 11) Kaip ir buvo galima tikėtis, praėjus pusmečiui didysis transliuotojas skelbimų portale vėl ieško kalbos redaktoriaus. „Didžiausiam ir moderniausiam“ nepavyko nusipirkti profesionalo už 500 €. 

Šį kartą atlyginimas – maždaug 1100 € „į rankas“. Skelbime atsirado naujas žavus reikalavimas – mokėti kirčiuoti. Ši būtinybė iškilo turbūt po to, kai labai graži, bet žurnalistės ir diktorės darbui visiškai netinkama Eglė Daugėlaitė Nobelio premijos laureato, žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo pavardę eteryje atkakliai skaitė „SachArovas“ ir būtų taip pakartojusi turbūt dar dešimt sykių, jei už kadro budintys kolegos nebūtų jos pataisę po trečiojo. 

Dabar, kai ši nedidelė problema išspręsta, naujam kalbos redaktoriui reikės išmokyti tiesioginės laidos vedėją Simoną liautis tarškėjus nerišliais žodžių kratiniais (sakiniais iš kito galo) ir primygtinai tarus „Tiblisis“,  o anonsų kūrėjui paaiškinti, kad „vedusių“ moterų nebūna, nes moterys ne veda, o teka. Geram redaktoriui darbo bus daug, po pusmečio pamatysime, ar transliuotojas ieškos dar brangiau apmokamo kalbininko. 

© www.redaguota.lt, 2023 11 14
© Nuotraukos: redaguota.lt